Metraštis.

Temos pavadinimas: Metraštis. Tr. 06 30, 2010 5:04 pm

1971.Vasaris.18.

Leisk papasakosiu apie Naująjį Orleaną - koks jis buvo tada ir koks jis tapo tada - kad suprastumei, kaip ten buvo lengva gyventi. Išties Amerikoje nebuvo tokio miesto kaip Naujasis Orleanas. Ten įsukūrę ne tik įvairaus luomo prancūzai, ispanai, kurie sudarė savotišką aukštuomenę, bet ir visokiausi imagrantai iš Airijos ir ypač Vokietijos. Buvo ne tik galybė tamsiaodžių vergų - nesupanašėjusių ir savaip keistų, skirtingų genčių drabužiais ir skirtingai besielgiančių - bet ir auganti klasė laisvų, nuostabių maišyto kraujo žmonių - kalniečių - kurie sudarė didingą ir nepaprastą amatininlų, menininkų, poetų ir moteriškių, garsėjačių savoo grožiu, luomą. Buvo ir indėnų, vasaros dienomis krantinėje pardavinėjančių žoleles ir meno dirbinius. O pro visą šitą kalbų ir odos spalvos kratinį plaukė uosto žmonės - jūreiviai - miniomis traukiantys savo pinigus išleisti naktiniuose baruose, pirkdami gražias moteris - ir juodaodes, ir baltąsias, vaišindamiesi geriausiais prancūzų ir ispanų patiekalais, maukdami vyną, atgabentą iš įvairių pasaulio kampelių. Be to, prabėgus daugybei metų po mano pasikeitimo, atsirado ir amerikiečių, kurie įkūrė miestą prie upės: iš senų prancūziškų pastatė naujus didingus graikiškus namus, kurie spindėdavo mėnulio šviesoje lyg šventovės. Be beabejonės, buvo ir plantatorių, daugybė plantatorių, kurie atvažiavė į miestą iščiustytomis karietomis kartu su šeimomis. Jie pirkdavo vakarinius drabužius, sidabrą ir perlus, grūsdavosi siaurose gatvelėse, vedačiose į prancūziškos operos ir Orleano Teatrą, į Sent Luiso katedrą, pro kurios duris sklido iškilmingų mišių aidas, sekmadieniais plevenantis virs minios Ginklų aikštėje. Per triukšmą ir derybų tauškalus turguje, per tylą vaiduokliškai siūbavo laivai, slenkantys sukilusiais Misisipės vandenimis krantine aukštyn, palikdami Naujojo Orleano valdas. Atrodė, kad tie laivai kyla į debesis ir skrenda.
Tai toks tas Naujasis Orleanas. Magiškai didinga vieta, kur prašmatniai apsivilkęs vampyras, gracingai skubantis nuo vienos lempos prie kitos, vakaro metu nepatrauks nė vienos akies iš egzotiškos miesto minios. O jei ir patrauks, jeigu kasnors stabtels, tai tik sušnabždės: ,,Tas vyras… toks išblyškęs, toks spindantis… kaip jis suda… Keistai!” Tai miestas, kur vampyras gali dingti greičiau nei kas ką pasakys, gali pasislepti tamsiuose skersgatviuose, kr gerai mato kaip katė, tamsiuose baruose, kur jureiviai miega nuleidę galvas ant stalų, erdvuose viešbučių kambariuose, kur sėdi vieniša figūra, užsikėlusi neriniuota paklode pridengtas kojas ant siuvinėtos pagalvėlės, galvą palenkusi prie blausios žvakės švieselės. Ji niekad nepastebi, kaip šešėlis juda ant gibso gelėmis puoštų lubų, nepastebi ilgų baltų pirštų, užspaudžiančių trapią liepsnelę.
Nieko nepasakysi - tai nuostabu. Nes tien vyrai ir moterys, kurie ten apsistodavo dėl kokios nors priežasties, palikdavo paminklą - marmurinį statinį iš plytų ir akmenų, kuris ir dabar ten tebestovi. Net užgęsus šviesoms, pakilus lėktuvams, kai į Kanalo gatvės namus sugūža žmonės, romantika ir grožis niekur nedingsta. Gal nevisose gatvėse taip nutinka, bet daugumoje, o mano akyse iškyla anų laikų peizažas. Vaikštinėdamas Prancūžų Kvartalo ir Gardeno rajono gatvėmis, gugrįžtu į tuos senus laikus. Manau, tokia ir yra paminklų paskirtis. Išlaikyti mažulytį namelį ar didelius rūmus su korintinėmis kolonomis ir plieno raštais. Paminklas niekada nepasakys, kad pro šalį praėjo vienas ar kitas žmogus. Ne. Bet išlieka viskas, ką išgyvenai toje vietoje tuo metu. Ir mėnuo, pakibęs virš Naujojo Orleano, nesiliauja vis kilti į dangų. Kol paminklai lieka, tol ir jis kyla aukštyn. O jausmas čia… ar ten… išlieka tas pats.